Čižiūnų socialinių paslaugų centre jau eilę metų organizuojama Atvelykio šventė, Dzūkijoje dar vadinama Vaikų velykėlėmis. Centre lankosi moksleiviai, jaunieji maltiečiai, Čižiūnų kaimo gyventojai. Glaudus bendradarbiavimas su Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, Aukštadvario regioninio parko grupe nuolat skatina ieškoti naujų idėjų darbuose. Direktorė Irena Kalkienė su kolektyvu bei laisvalaikio organizatorė Regina Nemeikštienė stengiasi organizuoti kalendorines šventes. Jų veiklą vertina centro senoliai gyventojai, partneriai, svečiai. Šiais metais į duris pasibeldė Velykų Bobutė – svarbi Velykinės savaitės viešnia. Visus palietusi dzūkiška verba, linkėjo stiprios sveikatos, turtingų metų, gerų darbų. Šios dienos atvykimo tikslas – priminti susirinkusiems margučių reikšmę, aiškinti jų raštus, spalvų svarbą. Kaip žinome, Atvelykio šventei buvo dažomi, vaškuojami, skutinėjami simboliniai margučiai. Dažniausiai sutinkami simboliai – saulutė, gyvybės medis, ugnis, augaliniai bei paukščių motyvai. Atvelykio proga Čižiūnų kaime kiaušiniai buvo vaškuojami ir dažomi senuoju budu. Apie tai pasakojo renginyje dalyvavęs Julius Buivydavičius. Reikia paimti seną puodą, į jį pridėti juodalksnio žievės, seną pasagą, geležinių uknolių ar vinių, sudžiūvusių ąžuolo, beržo lapų, žolių. Viską užpylus vandeniu palaikyti bent savaitę (galima virti ir tą pačią dieną). Įdėjus žalius kiaušinius, virti ant silpnos ugnelės kelias minutes, palaukti kol puodas atvės , galop išimti margais raštais pasipuošusius kiaušinius. Tokį būdą naudojo senieji čižiūniečiai. Verta pastebėti, kad kaimas dar buvo vadinamas „Čižiūnų Kaltūnais“. Pasak Vytauto Sindaravičiaus šis vardas prigijo, nes šimtamečiais senoliai nešiojo ilgus žilus plaukus bei barzdas. Buvo manoma, kad lietuviams dera vilkėti austais rūbais ir senuoju papročiu nesikirpti plaukų. Pas juos, tarsi kaimo žynius, kreipdavosi gyventojai, prašydami patarimų ar pagalbos.
Pintinę margučių paruošė Čižiūnų socialinių paslaugų centro darbuotojos, buvo prisiminti Velykų burtai. Sukant margutį ant stalo buvo aiškinamasi kokie bus metai. Jei smaigalys atsisuka šiaurėn – bus šalti ir nederlingi metai, pietus rodantis smaigalys reiškia gerą derlių ir šilumą. Vėjas pučiantis iš vakarų pranašauja lietingą, o iš rytų – vėjuotą vasarą. Daužymasis margučiais reiškia naujos gyvybės atsiradimą.
Kiaušinių ridinėjimas – ikikrikščioniška tradicija. Buvo tikima, kad margučiai palietę žemę, skatina jos vaisingumą, lemia gerą derlių. Visi renginio dalyviai smagiai ridinėjo margučius, o Julius Buivydavičius, pasakojo apie kiaušinių ridinėjimą vaikystėje. Gimtoji sodyba buvo ant stataus Akmenių ežero skardžio, šalia upelės Ledos ir legendinio Aukštynakalnio. Aštuoni šeimos vaikai mediniu loveliu risdavo kiaušinius nuo kalno žemyn, lenktyniaudami kurio gi nuriedės toliausiai… Senelis Mikas per Velykas muzikavo – mušdavo būgną. Būdamas būgnų meistru,geru dainininku, eidavo per kaimus, priimdavo užsakymus.
Velykų bobutė pateikė mįslių apie dangaus kūnus, kiaušinį, Velykas. Buvo prisiminta viena gražiausių kada nors liaudies sukurtų mįslių. „Septynios mylios vienu tiltu. Tilto gale gražus vainikas. Tas vainikas linksmina visą svietą“. Štai taip liaudies kūrėjai mįsle pateikė septynių savaičių gavėnios laikotarpį ir Velykas. Teko galvą pasukti, galop galvosūkis buvo įveiktas. O koks gi Atvelykio laukimas be saldumynų, kiškio pyragų? Po ridenimo centro darbuotojos visus vaišino kepiniais, saldainiais, kvapnia arbata.
Visada miela sugrįžti į senąjį Čižiūnų kaimą, nes čia dar gyvena ištikimi savo žemei žmonės, taip mylintys savo kalbą ir senolių žinias.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė
