Užgavėnės nuo senų laikų žinomos Europoje. Slavų tautų folklore matomi ryškūs šios šventės panašumai. Lenkijoje švenčiami Zapusty, Rusijoje – Maslianica, Ukrainoje – Kolodij, Bulgarijoje – Syrny zagovelki. Šimtmečiais mūsų tautos išlikimo pagrindu buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Per Užgavėnes ir kitas kalendorines šventes didžiausias dėmesys buvo skiriamas derliui, gyvulių prieaugliui, bendruomenės narių sveikatai, sėkmei, vaisingumui užtikrinti. Užgavėnių šventimas turi savo skirtumus bei savitumus. Pavyzdžiui Klaipėdos krašte švenčiamas Šupinio vakaras. Dzūkijoje gi apsiribojama tradicinėmis vaikštynėmis po kaimus. Čia niekada nebuvo gaminamos medinės ar kitokių medžiagų kaukės. Persirengėliai vaikščiojo suodžiais veidus pasitepę, kiek spalvingiau ar juokingiau apsirengę. Šeimininkės vaišindavę riebiais valgiais ir blynais. Vakare jaunimas susirinkdavo pavakaroti ir padūkti. Užgavėnių dieną valgė riebiai ir dažnai. Valgių simbolinė prasmė ir gausa atsirado iš aukojimų ritualų seniesiems dievams. Paprotys vaišinti persirengėlius, svečius iš kitų šalių šprasminamas ryšys su anapusybe, išėjusiais protėviais. Taip garantuojama skalsa visus metus. Ilgainiui ši šventė neteko savo ritualinės prasmės ir pamažėl virto papročiu. Šiandieniniai etnologai mitologai tiria Morės funkcijas ir spėja, kad jos sudeginimas – sunykimas tai naujų gyvybinių jėgų sugrįžimą.
Gerai užsigavėsi, visus metus sotus klestėsi – su tokiu šūkiu smagi Užgavėnių persirengėlių eisena dainuodami keliavo po Aukštadvario miestelyje esančias įstaigas. Žiemos jau nė kvapo nėra, todėl persirengėliai vijo iš kiemų ligas, nelaimes, blogą nuotaiką. Sergančius gydė, neištekėjusioms merginoms gerus vyrus gauti linkėjo, stokojantiems pinigų žadėjo, sveikus daug darbų nuveikti ragino. Nuo Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro kelionę pradėję klajūnai pabuvojo Šv. Domininko namuose pas senelius,, Aukštadvario gimnazijoje, Aukštadvario seniūnijoje, Čižiūnų socialinių paslaugų centre ir kitose įstaigose.
Aukštadvario gimnazijos moksleivius subūrė ir mokino Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė, kuri vadovauja bibliotekos saviraiškos studijai, Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė. Joms talkino Aukštadvario gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams Česlova Pociūnienė ir buvęs Čižiūnų kaimo gyventojas Julius Buivydavičius. Beje, gabus kraštietis groja akardeonu, muša būgną, dainuoja. Apsilankiusių svečių iš tolimų kraštų vizitu džiaugėsi Šv. Domininko namų ir Čižiūnų socialinių paslaugų cento seneliai. Džiaugėsi ir „daktarkos “ , galėdamos pagelbėti, kuomet seneliai noriai aiškino savo negalavimus. Senelių veidai švytėjo, anot jų „širdij jauni pasidarėm“. Šv. Domininko namuose Užgavėnių svečius pasitiko darbuotoja Edita su savo globotiniais ir už gydymus, linkėjimus saldumynais mokėjo. Gaila, kad direktorė Janina išvykusi buvo, nes atvykėliai jai linkėjimų atnešę turėjo. Aukštadvario seniūnui ir darbuotojoms viešnios didelę laimę ir stiprią sveikatą, o gimnazijos direktoriui ir mokytojams daug sveikatos ir stiprybės auklėjant moksleivius žadėjo. Čičiūnų socialinių paslaugų cento direktorė Irena su savo linksmu kolektyvu persirengėlius už stalo sodino blynais bei arbata vaišino, idant nepavargtų tolimoje kelionėje. Senelių laisvalaikio organizatorė Regina pasirūpino dovanomis ir šių gražių akimirkų įamžinimu. Vyriausiems atvykėliams čia taip patiko, kad kai kurie, kuomet negalėsią per svietą keliauti, vietas čia gyventi užsisakė. Šurmulys, dainos truko ilgai, galop atvykėlai buvo išlydėti ir vėl laukiami po metų. Visi pasijutome laimingais ir stipriais vėl prisiminę savo diedų tradicijas.
Rita Balsevičiūtė Aukštadvario regioninio parko specialistė